Dr. Remigijus Venckus.

Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus kalbasi apie kultūrą Šiauliuose su šiauliečiams puikiai pažįstamu katedros lektoriumi Remigijumi Ruokiu.

Studijuodamas Šiauliuose ir žengdamas pirmuosius žingsnius audiovizualinės kūrybos link, susipažinau su šiauliečiams gerai pažįstamu Remigijumi Ruokiu, renginių, televizijos filmų ir reklamų režisieriumi, scenarijų autoriumi, dainų kūrėju, kompozitoriumi ir prodiuseriu.

Savo audiovizualinę kūrybą demonstruodamas vietinės ir tarptautinės reikšmės festivaliuose aš visada sulaukdavau kritinio ir paskatinamojo R. Ruokio žvilgsnio. Būta ir akimirkų, kai gausiai diskutuodavome apie šiuolaikinę eksperimentinę kūrybą bei vykstančius kultūros pokyčius. R. Ruokis visada atsigręždavo į jaunimą ir padrąsindavo kurti ir išbandyti naujas kūrybos formas.

Šiuo metu savo žinias jauniesiems kūrėjams R. Ruokis perduoda dėstydamas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultete. Jis yra atpažįstamas ne tik Šiauliuose, bet ir plačiai Lietuvoje dėl puikiai organizuojamo festivalio „Šiaulių naktys“.

Apie kūrybą, festivalių kuravimą ir jaunojo specialisto ugdymą šią savaitę diskutavome naujoje Pramogų industrijų katedroje. Prieš pateikiant geriausius mūsų pokalbio fragmentus, noriu glaustai supažindinti su R. Ruokio įspūdingais biografijos faktais

Nuo 2016-ųjų metų R. Ruokis yra VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto lektorius, dėsto kino projektus. Nuo 2012 m. dirba „Lietuvos ryto“ televizijoje anonsų ir TV laidų prodiuseriu, režisieriumi ir projektų autoriumi. 2005–2007 m. dirbo Šiaulių jaunimo centro direktoriumi, formavo centro viziją, organizavo renginius, ruošė savanorius ir rengė specialius jų mokymus.

Nuo 2002m. vadovauja Všį „Remigijaus akcija“, kuri organizuoja ir vykdo reklamines ir pramogines akcijas, prodiusuoja muzikos kūrybą ir jos sklaidą. 1998 m. dirbo UAB „Šiauliai Qingqi“ filmų režisieriumi ir prodiuseriu. Nuo 1995 m. nevyriausybinėje organizacijoje – muzikos klube „Gingas“ – ėjo prezidento pavaduotojo pareigas.

Dirbo muzikos prodiuseriu, TV laidų rengėju, scenarijų autoriumi, festivalių „Rumshk“ ir „Rumshkiux“, „Šiauliai Jazz“, „Glaesum – gintaras kitaip“, ŠAMA MMX apdovanojimų prodiuseriu ir reklamų kūrėju. 1994–1996 m. dirbo IĮ reklamos agentūroje „Pramuštgalvis“ direktoriaus pavaduotoju, režisieriumi, renginių organizatoriumi ir vedėju. Rengė TV laidas „Rockiada“, „Shekit slieką“ ir DJ muzikos festivalį. 1994 m. dirbo UAB „Lit-Poliinter“ (dabar LNK) televizijoje, TV muzikos redaktoriumi, TV laidų „Tangomanija“, „Shekit“, „Ryto ratas“, „Tikras garsas“ režisieriumi ir prodiuseriu.

1991–1994 m. buvo nepriklausomos televizijos studijos „Tango TV“ direktoriumi, TV laidų „Įdomumo dėlei“, „Tangomanija“, „Sveikinimų koncertas“, „Vaiduoklio šou“ režisieriumi, redaktoriumi ir prodiuseriu.

Vis dėlto, su R. Ruokio vardu man labiausiai asocijuojasi jo inicijuoti puikūs muzikos festivaliai „Hippyland“ (2002–2007), „Šiauliai Jazz“ (1999–2016), „Šiaulių naktys“ (2012–2017) bei jo vokalisto ir idėjinio lyderio vaidmuo muzikinėje grupėje „Gin’Gas“.

– Remigijau, jau kurį laiką gyvenate Vilniuje, tačiau jus galima taip pat sutikti ir Šiaulių mieste. Šiauliuose dažnai organizuojate įvairius renginius: koncertus, festivalius, etc. Kodėl širdis linksta prie Šiaulių? O kuo gi šis miestas ypatingas Lietuvai?
– Aš esu kilęs iš Klaipėdos, mokiausi Kaune, o paskyrimas po studijų mane „siuntė“ kartu su šeima į Šiaulius. Todėl aš ir atsiradau Šiaurės Lietuvoje. Nuo jūros švenčių diegtas „jūrinis“ auklėjimas verčia mane lig šiol laikytis taisyklės – kuriame mieste gyvenu, tą miestą ir turiu puoselėti bei turtinti.

Kultūrą Šiauliuose aš palaikau ir dėl to, kad mane žeidžia „sostininkiškas“ visų galų uzurpavimas. Aš nesutinku su nelogiška ir primesta kultūros centralizacija, kuri kultūriškai ir „kultūringai“ žudo mažesnius miestelius.

Su kolegomis Šiauliuose (ir ne tik šiame mieste) generuojame idėjas ir bandome jas įgyvendinti. Prie įgyvendinimų verslas prisideda nedaug. Dažniausiai verslo indėlis yra mugės, kurios pakankamai toli nuo tikrosios kultūros. Tačiau yra ir kiti, didieji verslininkai, kurie mato aiškesnę situaciją ir bando kovoti su miesto „žudymu“, padeda mums kurti kultūrą. Visi jie yra išvardyti mūsų interneto svetainėje www.naktys.lt.

Jie, kaip ir mes, supranta, kad miesto nykimas prasideda nuo „kultūros pelėsių“ auginimo. Todėl mūsų bendras tikslas yra bent per šventes parodyti kultūros galią. Parodyti, kad yra daug visokių alternatyvių kultūros formų, nuo diskotekų iki pavienių performansų.

Kultūros galią demonstruoja virtinė gerų iniciatyvų: Giedrės Brazlauskaitės idėja – graffiti ant štabo sienos; išleistas laikraštis „Pietinia momenc“; Danguolės ir Virgio „Talkučkė“; Rimanto Kmitos romanas, priverčiantis net garbingus dėdes prisiminti, kokį vaidmenį kultūroje atliko treningai; Linos Žutautės parama organizuojant mūsų nuolatines labdaros akcijas; Arūno Petraičio ir kultūrizmo senjorų „Kačialkė“; senųjų diskotekų atkūrimas, etc.

Visos šios iniciatyvos rodo, kad mes nebijome ir netingim fantazuoti. Viską įgyvendiname puikiu komandiniu darbu, nekreipdami jokio dėmesio į mus kvailinančius komentarus. Mes nekreipiame dėmesio į paviršutinišką kritiką, nes vadovaujamės auksine taisykle: kas kalba, tas dažniausiai nieko nesugeba padaryti.

Remigijaus Ruokio portretas. Fotografija doc. Vilmanto Dambrausko.

– Šiauliuose inicijavote džiazo festivalį? Pasidalykite mintimis, kas inspiravo šio festivalio organizavimą? Kaip jį priėmė miestiečiai ir koks jis yra šiandien?
– 1995 m. spalį grupė bendraminčių iš „Gin’Gas“ klano įkūrė muzikos klubą, kuris iš karto griebėsi veiklos ir organizavo tarptautinį alternatyvios muzikos festivalį „RUMŠK“. Vėliau festivalį papildė eksperimentinis „Faršas“. Visa ši veikla galbūt labai sėkmingai prisikels kitų metų vasaros pradžioje. Renginiuose dalyvavo daugelis jaunų piliečių, dabartinių surimtėjusių trisdešimtmečių. Šio festivalio pagrindu po penkerių metų startavo solidus „Šiauliai Jazz“ festivalis.

Alternatyvių festivalių pradžia Šiauliuose buvo labai kukli. Pirmieji koncertai vyko Šiaulių filharmonijoje, Kultūros centre, naktiniuose klubuose, kavinėse. Atsiradus daugiau norinčių remti festivalį, prisidėjus kultūros fondams, didesnėms įmonės, net pavieniams asmenims festivalis persikėlė į miesto gatvėse įrengtas lauko scenas.

Beje, anksčiau ir pačiam verslui atrodė prasminga remti įvairias meno iniciatyvas, taip pat ir džiazo muzikos renginius. Deja, ilgainiui verslas vis labiau nusigręždavo nuo mūsų renginių. Daugiau ir daugiau dirbdavome vien tik iš idėjos.

Kaip ir dabar, taip ir anksčiau festivalio koncertai vykdavo nemokamai. Nors gal tik vieną kartą buvo parduodami kažkokie bilietai už pakankamai simbolinę kainą. Tąkart koncertai vyko Šiaulių filharmonijos salėje.

Manau, kad surengti mokamą džiazo festivalį Šiauliuose nėra įmanoma. Tai lemia pakankamai susiskaldžiusi visuomenė. Priešingai nei Kėdainiuose, Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, nėra įskiepyto labai ryškaus patriotinio jausmo savajam miestui.

Kita vertus, rengdami „Šiauliai Jazz“ visada akcentuojame originalią, meninę renginio pusę, bet ne komercinę. Mums svarbu puoselėti publikos skonį, prusinti vietos gyventojus.

Džiazas vienija savotišką socialinę bendruomenę. Tikinčių džiazu nėra labai daug. Kur kas daugiau yra tik norinčių juo tikėti. Tikriausiai todėl daugėja bandančių įvertinti džiazo muzikantų profesionalumą, girdėti originalią muziką net popso koncertuose, kur džiazas veikia kaip savotiškas akompanimentas.

Džiazas reikalauja išsilavinimo, tam tikrų intelekto pastangų. Jis niekada nebuvo masių muzika. Nebent tarpukaryje, kai šalia Klaipėdos, Giruliuose, per šokius grodavo bigbendas arba kai džiazą galima buvo išgirsti Kauno „Metropolio“ restorane.

Visuomenė mėgsta primityvoką populiariosios muzikos standartą, todėl ne tik džiazas, bet ir popdžiazas arba softdžiazas dar yra svetimas daugumoje visuomenės sluoksnių.

Šiaulių džiazo festivalis turi savo išskirtinę publiką, kuri ir pati formuoja renginių veidą. Seniau labiau eksperimentuodavome. Turėjome „satelitinį“ festivalį „Šiauliai Jazz Marathone“, kai viena arba dvi džiazo grupės pasirodydavo kiekvieną mėnesį. Kviesdavome gerokai keistesnius atlikėjus. Pavyzdžiui, koncertavo net danų grupė „The Revolvers“. Jų kuriamoje muzikoje gausu free džiazo elementų. Vis dėlto įsitikinome, kad negali Šiauliuose būti free džiazo pasirodymų.

Dar koncertuose daugiau dėmesio skiriame klasikiniam arba standartiniam džiazui, persipynusiam su šiek tiek folkloro, roko ir elektroninės muzikos elementais.

Paskutiniu metu Šiaulių džiazo festivalis labiau tampa pradedančiųjų kūrėju platforma. Aš pats ieškau naujų grupių. Labai glaudžiai bendradarbiauju su latviais. Vis dėlto iš tolimesniojo užsienio pakankamai sunku pasikviesti žinomą grupę. Honorarai prasideda nuo 3–4 tūkstančių eurų. Vienas toks honoraras sudaro beveik visą festivalio biudžetą, o Šiaulių džiazo rėmėjus galima suskaičiuoti vos ant vienos rankos pirštų.

– O kaip Šiaulių džiazo festivalis atrodo Lietuvos kontekste?
– Deja, mes silpniau atrodome net už Kėdainius. Jie turi stiprią bendruomenę. Savivaldybė leido net vieną gatvę pavadinti Džiazo gatve. Kėdainių muzikos mokykloje atidaryta Džiazo katedra. O kas vyksta pas mus, Šiauliuose?…

Visi mažesni Lietuvos miestai rengia savo džiazo festivalius, nepaisydami to, kad džiazo muzikantai vis dar Lietuvoje nėra laikomi kompozitoriais! Esu girdėjęs istoriją, kad anksčiau Šiauliuose studentams būdavo draudžiama improvizuoti. Gaila, bet visame pasaulyje improvizacija yra vertybė. Be jos negimsta joks naujas menas.

Džiazo statusas vis tik yra visos Lietuvos bendra problema. Lietuvos džiazo federacija yra tik visuomeniniais pagrindais susikūrusi organizacija. Kiekvienas jos narys yra savotiškas savanoris. Tuo tarpu Estijos džiazo federacija turi valstybės išlaikomus 4–5 etatus. Jie gerokai toliau pažengę nei mes. Nors jie turi mažiau „gražių“ kelių sujungiančių skirtingus miestus ir mažiau klaikiai akmenimis grįstų aikščių, tačiau jie (estai) gali pasigirti „nenustekenta“ savo šalies kultūra.

Kadangi vis dėlto noriu, kad Šiauliuose atsirastų daugiau šviesių žmonių, kurie galvotų apie džiazo kultūrą, todėl šiais metais į festivalį atvažiavo Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius ir skaitė paskaitą džiazo istorijos tema.

– Šiauliai turi unikalų renginį – „Šiaulių naktys“. Manau, kad šis renginys populiarina miesto kultūrą visoje Lietuvoje. Kuo jis yra išskirtinis? Kuo jis skiriasi nuo kitų renginių, vykstančių Lietuvoje ir populiarinančių kitų miestų kultūras?
– Šio festivalio metu neorganizuojama prekybinė mugė arba ji nėra pastebima. Visos miesto erdvės, atsižvelgiant į galimybes, yra pritaikomos meno kūrybai. Generuojamos pačios netikėčiausios idėjos ir jos operatyviai įgyvendinamos.
Šiauliuose mes jau mokame daryti nakties šventę. Jei ne viskas pavyksta, tai dažniausiai kalti būname mes patys. Kalti, nes nepriverčiame kitų netingėti, svajoti, kurti, mylėti taip, kaip mes mylime. Mums sekasi, nes pažįstame kultūros žudiką vardu gobšumas ir su juo susidorojame. Mes tokie, kokie esame – kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Prisiminkime, kaip startavo „Šiaulių naktys“? Kas buvo pagrindiniai šio renginio idėjiniai lyderiai? Gintautas Gascevičius (iki 2015), Diana Kuprytė, Darius Linkevičius, AŠAI, Saulė Žukauskaitė. Vėliau įsijungė Giedrė Brazlauskaitė, Aleksandras Bielyj, Vilius Puronas, Violeta Jasiūnienė … Kiekvienais metais renginys plėtėsi ir augo lyg sveikas ir judrus vaikas.

Šiais metais buvo pasirinkta provokuojanti renginio tema – „Pietinis yra visur“. Neabejingųjų renginiui gretos išaugo tiesiog mūsų akyse. Prisijungė Rimantas Kmita, Eglė Pabijanskaitė, Jūratė Plungė, Danguolė ir Virgis Janulevičiai, Povilas Miškinis, Jūratė Kasperavičienė. Manau, mums tikrai pasisekė!

Šių metų Šiaulių naktų renginyje iniciatyvos būta nemažai. Prie jo prisidėjo rašytojas R. Kmita.  Atmenu, kad net nuo pirmųjų naktų mes įvedinėjome Šiaulių slengą į renginio ideologiją. Dabar tai jau visos respublikos mastu žinomas slengas ,kaip ir pats renginys.

– Dėstote Vilniaus Gedimino technikos universitete. Kiekvieną dieną bendraujate su jaunais kūrybingais žmonėmis. Kokie jie – pradedantys kūrėjai?
– Šiuo metu mokslo ir edukacijos situacija dvilypė. Atrodo, lyg visos priemonės, skirtos kūrybai, yra priimtinos ir pasiekiamos, atrodo, kad jaunimas gali kurti viską kokybiškai ir originaliai, tačiau šiuo metu svarbiausias yra Ponas Euras.

Jis valdo bet kurį studentą labiau nei asmeninė motyvacija, siekis ko nors naujo ir naudingo išmokti. Studentai tarsi apsikrėtę ištisu ligų paketu – selfiais, postais ir panašiai… Susidaro įspūdis, kad tai, ką teikia technologijos ir virtualioji erdvė, tampa gerokai svarbesni nei originalaus kūrybiškumo siekimas.

Manau, kad universitetuose turime parodyti svarbiausią kūrybiškumo kelią. Kelio paieškos vyksta studentą kreipiant savuoju pavyzdžiu. Jaunimui vis dar reikia ikonų, kuriomis galėtų sekti, gal net joms tarnauti. Studentams reikia VIP’ų ir mes juos kviečiame į paskaitas, taip leisdami prisiliesti prie sėkmės. Viso to rezultatas yra laimė ir motyvacija, kurios jie negali rasti feisbuko ir youtube internetinėse platformose.

Kūrybiškumas prasideda nuo noro! Studentų, kurie savanoriškai įsitrauktų į kūrybiškumo procesus, nėra labai daug. Smalsūs studentai jau yra retenybė. Ateinantys naujieji studentai, kurie gauna kūrybinio adrenalino dozę, labai greitai pradeda svajoti ir kurti kartu su savo dėstytojais.

Reikia investuoti į žmones, į studentus ir dėstytojus. Dar prieš 12 ar net daugiau metų vieno universiteto rektoriui sakiau: kam jums visi tie nauji ir didžiuliai universitetų pastatai, ar ne svarbiau yra gerinti studijų kokybę?

Prie sprendimo gerinti kokybę vėžlio žingsneliu priartėjome tik dabar…

– Kokie jūsų ateities kūrybiniai planai? Ką dar pamatysime Šiauliuose, o gal būt ir kituose Lietuvos miestuose?
– Manau, bus daug naujų projektų jau šiemet, atgaivinsime alternatyvios muzikos festivalį „RUMSHK“, gal net ir „Hippyland“, organizuosime kūrybines dirbtuves, leisime albumus, ieškosime kūrybingų žmonių, kurie jau dabar nori įstoti į svajotojų-realizatorių gretas…

Kaip niekad esame atviri tiek verslui, tiek idėjų turintiems žmonėms, kurie nori savo miestus daryti gražesnius.

Aš tikrai neužsidarysiu Šiauliuose. Jau dabar su „Gin’Gas“ ruošiamės muzikinėms kovoms. Spalio 10 d. kausimės su Arvydu Vilčinsku ir reikės jūsų visų palaikymo. Taip pat pasirodys naujas muzikinis klipas „Magė“, planuojame „International Jazz Day“. Vienu žodžiu, darbuojuosi ir tiek!

– Dėkoju už puikų ir nuoširdų pokalbį, o skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu: remigijus@venckus.eu.

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-09-30). Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu:

http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/35311-kulturos-kirtis-kovojantys-uz-tikra-kultura-ir-musu-gretos-auga.html (žiūrėta 2017-10-04).

http://www.vgtu.lt/vgtu-naujienu-portalas/naujienos/esame-kovojantys-uz-tikra-kultura-ir-musu-gretos-auga/246059?nid=287646 (žiūrėta 2017-10-04).

Originalo kopija

PDF – 2017-09-30 Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

PDF – 2017-09-30 Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga! -1

PDF – 2017-09-30 Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga! -2

Rekomenduojame skaityti