Dr. Remigijus Venckus.

Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo viena mėgstamiausia šiuolaikinio sceninio meno sritis yra modernus šokis. Apie tai jis  kalbėjo: „Aš per daug nesidomiu dramos teatruose kuriamais spektakliais, nors režisierės Loretos Vaskovos debiutiniam spektakliui „Valentinų diena“ buvau sukūręs videoprojekciją. Kadangi dramos spektakliuose daug pasakojama tik dalinai atitraukiant žiūrovą nuo aplinkos, todėl mano siela atsigauna žiūrint modernaus šokio spektaklius. Jų realybė kita, labiau vidinė, neverbali, sukeistinta. Distancija tarp žiūrovo ir kūrinio visada individualiai ir ne vienodai matuojama. Šokio spektakliai tobulai pakeičia atpažįstamą su kalba (rašymu ir skaitymu) susaistytą pasaulį. Šokio spektakliai – tai intencionalus ir šokiruojantis grįžimas link iki-kalbinio ir iki-rašytinio pasakojimo. Jie mane tiek pat šokiruoja, kiek ir intriguoja bei ramina, gal dėl to anksčiau gyvendamas Kaune penkerius metus dėsčiau net performansų meną, tiesa, anuomet su studentais kūrėme tik videoperformansus”. Šį kartą siūlome skaitytojams susipažinti su doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtu straipsniu-interviu su jo vadovaujamos studijų programos Pramogų industrijos pirmojo kurso studentu bei tikrai patyrusiu modernaus šokio šokėju Denisu Stechu.

Tikriausiai daugelis priprato skaityti mano parengtus interviu su labai skirtingų profesijų atstovais. Pagrindinis šių interviu atsiradimo faktorius yra mano paties požiūris į kultūrą kaip platų visuomenės narių veiklos lauką. Nors nesu niekada rengęs interviu su savo studentais, tačiau šį kartą nutariau parengti ir su jumis pasidalyti pokalbiu su aštuoniolikmečiu Denisu Stechu, kuris šiuo metu studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete Pramogų industrijų specialybę ir scenos menų arenoje yra puikiai atpažįstamas kaip šokėjas.

Nors D. Stechas anksčiau yra išbandęs labai daug įvairių veiklų – dainavo, žaidė futbolą, krepšinį, lankė atletikos užsiėmimus – tačiau jau 11 metų šoka šiuolaikinį šokį.

Pašnekovas atvirauja: „Vaikystėje, įstojęs į menų mokyklą, patekau į labai veiklios šokių mokytojos rankas. Būtent jos dėka pamilau šokį, susipažinau ir šokau kartu su choreografais, aktoriais ir režisieriais, tokiais kaip Vytis Jankauskas, Gytis Ivanauskas, Donatas Bakėjus.“

Deniso Stecho archyvo nuotr.

D. Stechas ne kartą atstovavo Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose. Daug metų dalyvavo Lietuvos čempionatuose, šoko kartu su žinomais žmonėmis įvairiuose televizijos ir tarptautiniuose projektuose. Po studijų menų mokykloje jaunuolis pradėjo šokti pas vieną geriausių Lietuvos choreografių, įvairių televizijos laidų režisierę Marijaną Staniulėną.

Tais pačiais metais D. Stechas dalyvavo Dainų šventėje „Siemens“ arenoje, buvo Donato Bakėjaus pastatytų šokių solistas. Pašnekovas prisimena: „D. Bakėjus vieną kartą mane pakvietė į Anželikos Cholinos šokio teatro atranką. Anuomet apie ją beveik nieko nežinojau. Praėjau atranką ir debiutavau spektaklyje „Otelas“, o po metų – ir „Idiotas“. A. Cholinos teatre susipažinau su daugybe kitų profesionalių šokėjų, pradėjau šokti Panevėžio muzikiniame teatre ir dar dažniau dalyvauti įvairiuose spektakliuose.“

Paminėtina, kad D. Stechas 2010 m. pelnė auksą pasaulio šokių čempionate, o 2012 m. – bronzą. Ilgą laiką Europos ir Lietuvos čempionatuose visada laimėdavo prizines vietas, pavyzdžiui, 2016 m. pelnė 2-ąją vietą „European Cup’e“, 2017 m. – 1-ąją vietą Lietuvos čempionate. Abiem čempionatams jaunuolis rengėsi pats, o lietuviškajame čempionate jis buvo jauniausias vyriausiųjų kategorijoje.

– Denisai, esate šiuolaikinio, modernaus šokio šokėjas. Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado šokis. Kaip juo susidomėjote? Kokie pavyzdžiai jus įkvėpė rinktis šį kelią?

– Šokiai buvo netgi ne mano, o tėvų pasirinkimas. Gimiau Vilniuje, tačiau pirmus 14 savo gyvenimo metų gyvenau nedideliame miestelyje šalia Vilniaus – Pabradėje. Vaikystėje buvau itin judrus ir aktyvus vaikas, kurio neįmanoma buvo pamatyti ramiai stovinčio vietoje.

Deniso Stecho archyvo nuotr.

Mūsų miestelyje buvo daug įvairių būrelių, tačiau vienas rimčiausių – menų mokyklos choreografijos skyriaus, kurio vadovė buvo Agnė Rickevičienė, kuri 2016-aisiais buvo išrinkta Metų mokytoja. Ji puiki pedagogė, užaugino šimtus stiprių šokėjų, ne vieną Lietuvos ir pasaulio čempionų kartą. Jos dėka mūsų nedidelis miestelis šokių pasaulyje buvo vienas žinomiausių.

Matyt, dėl to, kad buvau labai judrus ir visą laiką bandžiau kažką šokti, tėvai nusprendė nuvesti mane į jos vedamus užsiėmimus. Man buvo septyneri. Prisimenu, kai keliaujant į atranką mama man tarė: „Denisai, tai jau ne vaikų darželis, tai rimtas būrelis, kuriai vadovauja labai rimta mokytoja.“

Šokdamas Agnės Rickevičienės vadovaujamoje grupėje spėjau tapti ir Lietuvos, ir Europos, ir pasaulio čempionu. Šokdamas apkeliavau pusę Europos šalių, dalyvavau  televizijos projektuose, susipažinau su įvairiais šokio meistrais.

Mano pirmoji šokių mokytoja man yra ir lieka kaip antroji mama. Vos iškilus problemai aš galiu paskambinti jai ir kalbėtis nors ir antrą valandą nakties. Aš visada galiu jos paprašyti pagalbos.

– Prisiminkite pirmuosius šokėjo žingsnius. Su kokiais sunkumais susidūrėte? Kaip juos sprendėte? Ar sulaukėte pagalbos ir kokios? Palyginkite savo šokėjo karjeros pradžią ir dabartinę situaciją.

Deniso Stecho archyvo nuotr.

– Mano laimė, kad sunkumų daug nebuvo, repeticijose buvau iš tų, kuriems beveik viskas pavykdavo iš karto. Vis dėlto prieš pasakojant apie sunkumus, manau, turėčiau papasakoti apie mūsų vadovę Agnę Rickevičienę. Ji  stipriai mylėjo kiekvieną iš mūsų ir augino kaip vieną šeimą, tačiau repeticijų metu ji būdavo labai griežta ir pareikalaudavo iš mūsų maksimalių jėgų. Repeticijos trukdavo po šešias valandas, kartais mažiau, kartais net daugiau. O disciplina kaip suaugusių žmonių trupėje – prieš grąžindami kostiumus į sandėlį, mes turėjome juos išplauti, išlyginti ir gražiai sudėti į specialų maišą, repeticijų lankomumas buvo šimtaprocentinis, net sergantys šokėjai turėjo būtinai būti repeticijose, ne šokti, bet stebėti. Mes buvome maži ir nesuprasdavome, kad mums ši disciplina tik į naudą, todėl kartais nenorėdavome ir net bijodavome lankyti repeticijas. Daugelis neatlaikė šio didžiulio krūvio ir nustojo šokti, o tie, kurie išgyveno visus sunkumus, šiuo metu šoka visame pasaulyje garsiose šokių mokyklose.

Dabar esu suaugęs žmogus ir viskas priklauso tik nuo manęs – galiu šokti visą parą, o galiu mėnesį tinginiauti, niekas nekontroliuoja, kaip aš ruošiuosi pasirodymams ir kaip sudedu kostiumus, todėl esu labai dėkingas savo pirmajai šokių vadovei už tai, kad puikiai paruošė mane suaugusio šokėjo gyvenimui.

– Šokate Anželikos Cholinos spektakliuose. Kuo ši šokio režisierė yra ypatinga? Kokią naudą jums teikia darbas pas Choliną? Kaip tobulėjate?

– Šokau su įvairiais choreografais, tačiau drąsiai galiu teigti, jog Anželika Cholina yra profesionalas iš didžiosios raidės. Darbas jai vadovaujant yra vienas produktyviausių. Tai, ką su kitu choreografu mes padarytume per visą dieną, su A. Cholina galima nuveikti per 1–2 valandas. Taip yra dėl to, kad ji žino, ko nori ir ko reikia spektakliui. Kai reikia pakeisti kokią nors sceną, ji labai operatyviai sugalvoja pokyčius. A. Cholina ne tik pasako, ką reikia padaryti, bet ir parodo tiksliai nuo a iki z. Statant spektaklį ji kiekvieną savo šokėją supažindina su jo personažu, papasakoja, koks yra jo charakteris ir kada, kokią emociją reikia išlaikyti bei parodyti žiūrovui.

Deniso Stecho archyvo nuotr.

Atmenu, kartą vieno šokio pagrindinę šokėją vos prasidėjus spektakliui ištiko nugaros skausmai. Mergina negalėjo pakelti nei rankų, nei kojų, tiesiog gulėjo ant žemės. Nors ką daryti ir nebuvo aišku, tačiau A. Cholina per kelias minutes pakeitė tam tikrus sprendimus. Jos dėka mes sugebėjome šokti visą spektaklį taip, kad  žiūrovai net nepastebėjo choreografinių pokyčių.

A. Cholinos šokio teatras vienija pačius stipriausius šokėjus, kurie ir patys yra puikūs pedagogai, mokantys šokti vaikus, gebantys kurti net savo spektaklius. Šokant jos teatre užsimezgė labai daug naujų pažinčių.

Jos teatro dėka aš taip pat tapau daugelio projektų dalyvis, taip pat tenka ir daug keliauti po pasaulį. Šiais metais trupė gastroliavo Kinijoje, šoko gražiausiuose pasaulio teatruose.

Taigi, vien stebėti A. Cholinos darbą su šokėjų trupe verčia tobulėti ir mane. Matau visą darbinę virtuvę, mokausi kurti ir išlaikyti specialius ryšius su šokėjais, stebiu spektaklių režisavimą, suvokiu apšvietimo, kostiumų, grimo, aktorių veidų mimikos ir dekoracijų reikšmę. Šokti pas A. Choliną yra neįkainojama patirtis ir žinios.

– Kokia yra modernaus šokio šokėjo kasdienybė? Nuo ko pradedate dieną? Kiek reikia dirbti, sveikai gyventi, turėti griežtą dienotvarkę?

– Šokiai ir universitetas nėra mano vieninteliai užsiėmimai, šiuo metu bandau savo jėgas ir versle. Truputį anksčiau nei prieš metus įkūriau internetinę drabužių parduotuvę, tad nemažai laiko skiriu ir jai.

Mano diena prasideda anksti, dažniausiai 8 valandą ryto manęs namie jau nebūna, o grįžtu vėlai, nė anksčiau kaip 10 vakaro. Kadangi repeticijos būna per pietus arba vakarais, tai visus reikalus turiu sutvarkyti arba iki paskaitų pradžios, arba jau po repeticijos. Rytais važiuoju į universitetą, kartais būnu ten iki paskaitų pabaigos, o kartais tenka išeiti anksčiau dėl repeticijų… Po repeticijos, jeigu nėra jokių nepadarytų darbų, važiuoju namo ir ruošiuosi kitos dienos darbams.

Artėjant čempionatams mano dienotvarkė visiškai pasikeičia. Tenka atidėti visus planuotus ir neplanuotus reikalus ir koncentruotis ties būsimu pasirodymu. Pasiruošimai vyksta beveik kiekvieną dieną nuo ryto arba bent nuo pietų iki vakaro.

Deniso Stecho archyvo nuotr.

Šokio kūrybos procesas gana įdomus: atlikęs apšilimo pratimus įsijungiu vaizdo kamerą ir improvizuoju ištisas valandas, po to peržiūrinėju nufilmuotą medžiagą ir ieškau bent vieno įdomaus ir tuo pačiu stipraus judesio savo improvizacijoje. Jeigu po dviejų improvizacijos valandų randu bent vieną dėmesio vertą naują judesį, tai, vadinasi, mano repeticija nepraėjo veltui.

Be abejo, šokėjo gyvensena turi būti sveika. Bet kokie žalingi įpročiai šokėjams kenkia gerokai labiau negu bet kokiam kitais darbais užsiimančiam žmogui.

Šokėjas yra ne tik menininkas, bet ir sportininkas. Nors šiuo metu mitybai labai ypatingo dėmesio neskiriu. Žinoma, greitas maistas nėra  pageidautinas. Kadangi tenka labai daug šokti ir daug lieti prakaito, todėl reikia daug vertingo maisto, daug statybinių ir energiją palaikančių naudingų medžiagų.

– Šokėjo profesija nėra lengva. Noriu pasiteirauti, kokie pavojai tyko šokėjus, kokios traumos?

– Taip, šokėjo profesija sunki. Žiūrovams atrodo, kad tai, ką šokėjai rodo scenoje, yra paprasta. Šokėją tyko visos įmanomos fizinės traumos – raumenų patempimai, kaulų lūžiai, kūno sumušimai, raiščių ir sąnarių patempimai ir panašiai. Pavyzdžiui, visai neseniai repeticijos metu kojos traumą patyrė šokio spektaklio „Otelas“ solistė. Viskas nutiko dieną prieš pasirodymą, tad skubiai teko „Otelo“ spektaklį keisti į kitą – „Idiotas“.

Šokėjai patiria ne tik fizinių traumų, bet ir psichologinių. Spaudoje dažnai pasirodo straipsniai apie nusižudžiusius šokio menininkus, neatlaikiusius per didelio krūvio. Kartais šokėjus kamuoja depresija…

– Savo laiką skiriate ne tik šokiui, bet ir studijoms Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu studijuojate Pramogų industrijų studijų programą. Koks pirmasis įspūdis studijuojant Pramogų industrijų studijų programą? Ko jau teko išmokti? Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas? Labai dažnai girdime kritiką aukštosioms mokykloms, tad gal turite kokios nors kritikos, adresuotos Pramogų industrijų studijas organizuojančiam universitetui?

– Įspūdis labai geras, bent jau kol kas labai džiaugiuosi, jog įstojau būtent čia, nė trupučio nepasigailėjau. Na, bet juk dažniausiai studentai sužino, ar patinka studijuoti jiems, ar ne, tik po pirmos sesijos.

Aš girdėjau, kad universitetai nuo kolegijų skiriasi tuo, kad universitetinis mokslas labiau skirtas bendram išsilavinimui, todėl sunku pasakyti, ko jau teko išmokti. Jeigu mokykloje po matematikos pamokos galima būdavo tiksliai pasakyti, kad išmokai, pavyzdžiui, kaip spręsti lygčių sistemą, tai dabar universitete tai padaryti žymiai sunkiau ir ne iš karto galima pastebėti rezultatus.

Tiesa, teko išmokti, ir nemažai. Spėjau patobulinti savo anglų kalbos įgūdžius, susidūriau su psichologija, įgijau daug žinių filosofijos paskaitose, supratau, kaip vyksta renginių organizavimas iš vidaus ir dar daug viso kito.

VGTU archyvo nuotr.

Kadangi dar visai neseniai tapau pirmojo kurso studentu, tai kol kas dar negaliu pasakyti nieko blogo apie universitetines studijas. Šiuo metu džiaugiuosi tuo, kad pagaliau baigiau mokyklą ir esu naujame gyvenimo kelyje. Viliuosi, kad neigiamos kritikos ateityje iš manęs neišgirsite.

– Būdamas modernaus šokio šokėju, tikriausiai domitės įvairių šokio meistrų veiklomis. Papasakokite, kokie šokio meistrai, šokio režisieriai yra jūsų didieji įkvėpėjai. Kokie pavyzdžiai jus žavi ir kodėl?

– Pats didžiausias mano įkvėpėjas yra vienas žinomiausių pasaulio choreografų – Ohad Naharin. Kažkada apie jį nieko nežinojau, netgi vardo, girdėjau tik apie techniką, kurią jis sukūrė, bet ir tai nelabai žinojau apie autorystę.

Vieną kartą kino teatre pamačiau dokumentinį filmą apie jį. Patikėkite, tas filmas mane įkvėpė visam mano profesiniam gyvenimui… Galbūt kažkam pasirodys juokinga, bet pasibaigus filmui, mane užgulė emocijos ir akyse kaupėsi ašaros. Net negalėjau tiksliai pasakyti kodėl. Aš negalėjau ištarti nė žodžio ir buvau pasiruošęs tuoj pat iš kino teatro važiuoti į šokių salę ir šokti, kurti visą parą, kol išseks jėgos. O. Naharin, nežiūrint į visas kylančias kliūtis ir sunkumus, sugebėjo pasiekti pavydėtinų aukštumų.

Man taip pat labai patinka Travis Wallo – nuostabi ir jautri, gilia mintimi grįsta choreografė. Mane taip pat įkvėpė ir motyvavo choreografas iš Latvijos Agris Danilevičs. Jo šokių studijoje visada labai jauki atmosfera, teikianti daug jėgų. Prisimenu, kai improvizavome visą naktį, nors gerokai anksčiau jau buvome laisvi nuo darbo ir galėjome atsiduoti poilsiui. Turiu paminėti, kad A. Danilevičs mokinys buvo priimtas į geriausią šokių mokyklą, o tai ir yra choreografo talento ir profesionalumo įrodymas.

– Ar esate laimingas kasdienybę skirdamas modernaus šokio veikloms? Kokią regite savo karjeros perspektyvą ateityje? Kokie jūsų asmeniniai planai?

– Be abejo, esu laimingas kasdienybę skirdamas modernaus šokio veikloms. Jei nebūčiau laimingas, tikrai nešokčiau. Visos mano veiklos yra susijusios su kitais labai įdomiais žmonėmis. Trupės gastrolės yra vienas iš nuostabiausių šokėjo karjeros akimirkų.

Tikslių ateities planų neturiu. Aš vis dar nežinau, kuria kryptimi mane nuves gyvenimas – ar vien kūrybos, ar labiau link verslo, bet aš tikrai galiu pasakyti, kad jeigu ir tapsiu kokiu nors verslininku, tai vis tiek laisvalaikiu nenustosiu šokti.

– Dėkoju už puikų pokalbį. Noriu linkėti nenustoti šokti, šokite gyvenimą kiekvienu savo judesiu! Skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-12-15). Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/35975-kulturos-kirtis-sokti-gyvenima-kiekvienu-savo-judesiu.html (2017-12-09). Vilniaus Gedimino technikos universiteto naujienų portale: http://www.vgtu.lt/vgtu-naujienu-portalas/naujienos/sokti-gyvenima-kiekvienu-savo-judesiu/246059?nid=291225 (2018-01-06).

Originalo kopija

PDF – 2017-12-15 Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu

PDF – 2017-12-15-Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu-VGTU naujienu portalas

Rekomenduojame skaityti