Dr. Remigijus Venckus.

Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad meno kūryba pirmiausia yra reikalinga patiems kuriantiems; antra – ji visa yra skirta kitiems, kurie ne kuria, bet susitinka su menu. Taigi meno kūryba yra skirta vartojimui, t. y. žiūrėjimui, klausymui, lietimu, estetiniam pasigėrėjimui ir ne tik meno, bet ir plačių tikrovės problemų, atvėrimui bei apmąstymui. Meno kūrinių vertė labiausiai pakyla tuo metu, kai kūrybos rezultatai (išimtinais atvejais net procesai) yra pristatomi viešai; kai menas nebelieka vien tik asmeninis ir intravertiškas kūrėjo gestas (kai menas nebėra skirtas vien tik menui). Šiuo atveju tikėtina jog pilnai pakanka argumentų, jog bet kokiu atveju nėra verta net bandyti iš meno siekti ekonominės naudos. Meno nauda panaši į įsimylėjimo, meilės arba džiaugsmo naudą. Taigi meno kūrinių teikiamas kapitalas yra grynai simbolinis ir neišmatuojamas, o ne pinigais grįstas. Viešojoje erdvėje nuolatos vykstanti meno sklaida patį meną leidžia suvokti kaip viešosios erdvės pakeitimą. Čia įvyksta erdvės sandūra su individualiu, asmeniškai atliktu kūrybos akto rezultatu.

Kadras iš parodos ekspozicijos.

Medijų meno specialistai rengiami trijuose Lietuvos universitetuose, t.y Vilniaus dailės akademijoje, Vytauto Didžiojo universitete ir Šiaulių universitete. Būtent Šiaulių universitete jau tapo tradicija nuolatos meno mylėtojams pristatyti audiovizualinio meno katedros studentų kūrybą. Šiose medija meno parodose ne tik suteikiama tinkama erdvė išbandyti savęs kaip menininko galimybes, bet ir tuo pačiu metu reprezentuoti savo mokslo institucijos ir savo kaip kūrėjo gebėjimus.

Šių metų pradžioje meno kūrybos rezultatai suskambėjo dviejose, viešose meno parodose, kurios sausio pabaigoje ir vasario pradžioje buvo pristatytos Šiaulių mieste. Šios parodos  suskambėjo kaip akademinės studentų ir dėstytojų veiklos rezultatas. Parodose pristatomi Šiaulių universitete, akademinių užsiėmimų metu sukurti studentų kūriniai. Pirmosios parodos kuratorė Aritonė Plungienė, Antrosios – Regina Šulskytė.

Pirmoji akademinė paroda buvo surengta  2012 m. sausio 26 dieną ir truko tris valandas (nuo 18 iki 20 val.). Kaip jau anksčiau minėjau, renginį kuravo Aritonė Plungienė (parodos svetainė internete http://pasaka.jimdo.com; žiūrėta 2012-02-01). Gana trumpą parodos trukmę aš esu linkęs suvokti kaip privalumą. Čia meno kūryba vartojama saikingai – per tam tikrą, neištęstą laiką. Turiu pastebėti, kad kuo trumpesnis ekspozicijos laikas, tuo labiau yra skatinamas rimtesnis vartotojo nusiteikimas meno kūrinio atžvilgiu. Kitas laiko sutrumpinimo privalumas yra siejamas su erdve, kurioje rengiama paroda. Eksperimentiniai akademinės kūrybos rezultatai buvo pristatyti Šiaulių universiteto Menų fakulteto Audiovizualinio meno katedros patalpose. Čia auditorijos, koridoriai, rūsyje esančios individualaus darbo patalpos ir foto-video studija virto savotiška, nauja parodine erdve.

Be abejo norisi manyti, kad gerų dalykų trukmė ne visada turi būti begalinė. Esu ir aš pats, kartu su kolega Rimantu Plunge bei su Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros studentais 2011 11 24 – 26 d., rengęs instaliacijų ir performansų trijų vakarų renginį PostKafka. Kiekvieną naują dieną parengiama nauja ekspozicija (įrengiamos instaliacijos ir atliekami nauji performansai).  Eksperimentinį meną tikriausiai verta naudoti saikingai, ne dėl to kad jis per daug sudėtingas ir nėra lengvai suvokiamas, bet dėl to kad labiausiai vaizduotę žadinantys kūriniai arba kūrinių dalys yra labiau apgyvendinami žmonių atmintyse vartojant saikingas negu didžiules ekspozicijas.

Akademinės erdvės funkcijų pakeitimas gali būti siejamas su naujojo meno galimybių paieškomis ir atradimais. Pakeisti erdvės funkciją reiškia ne tik toje erdvėje instaliuoti kūrinį, bet ir pačią erdvę paversti nauju kūriniu. ŽodįInstaliuoti paminėjau ne atsitiktinai. Šio žodžio tikslas siejamas su erdvės galimybėmis stimuliuoti pojūčius per eksperimentinį tikrovės praplėtimą. Pavyzdžiui – vienoje iš katedros auditorijų buvo pakabintas paveikslo rėmas, kuriame projektoriaus pagalba eksponuota fotografija ir po ja prabėgantys paaiškinamieji titrai. Čia ne tik pakeista erdvės funkcija, bet ir pakeistas neva teisingas, nusistovėjęs erdvės suvokimas. Šis kūrinys praplečia auditorijos erdvę iki kažkokios kitos, gal būt iki praeityje buvusios erdvės, gal būt iki iliuzinės ir gal būt iki poetiško atminties fenomeno apmąstymo, kurį leidžia eksperimentiškai reflektuoti šiuolaikinės medijos (Asta LaužikaitėNebyli pasaka (videoinstaliacija), 2012 m.).

Verta paminėti, kad labiausiai poetiškas kūrinys šioje parodoje mano galva yra Marijos Jurgutienės videofilmas Akimirkos. Čia iš bedialogių, rafinuotų ir minimalių kadrų sudėliota dialektinė vaizdo priešprieša kelia dvilypes ir ne lengvai įminamas prasmes. Autorė savo kūrinio idėjos aprašyme teigia: Šis filmas pasakoja apie dabartį (moters susikūrusios patogų gyvenimą) ir praeities prisiminimus (rūkas ir jame tarpstantys vaizdiniai: kažkada buvę namai ir šeima). <…> Personažai nekalba, nes vaizdai gali kiekvienam žiūrovui pasakyti daug daugiau nei bet koks ištartas žodis. <…> Žmogus didžiąją savo gyvenimo dalį kovoja dėl išgyvenimo, siekdamas kasdienybės komforto, kentėdamas egzistencinį sielvartą ir nerimą. Žmogaus gyvenimas susideda iš daugybės akimirkų – išgyvenimo būsenų, kurių negalima pamiršti ar nuo jų negalima atsiriboti. <…> Kad ir kaip būtų neigiamos skausmingos patirtys jos tol neduoda ramybės, kol žmogus su jomis nesusitaiko. Taigi egzistuoja laikas – kuriame viskas keičiasi.

Kitame, trijų ekranų kūrinyje regimas iš personažo rankų į kito personažo rankas perduodamas daiktas. Kiekviename ekrane erdvė tampa vis kitokią mediją atstovaujančiu gestu. Apie savo kūrinį Tėvo palikimas (video ir animacija, 2012 m.) autorius Gediminas Zdanys teigia: Pasakoje „Trys broliai“ tėvas savo sūnums palieka įrankį ir gyvūnus darbui, maistui bei malonumui. Mano tėvų palikimas man yra domėjimasis menu bei polinkis kurti pasinudojant įvairias atlikimo tecnikas.

Akademinė erdvė ypač kinta tuo metu kai videovaizdai instaliuojami netikėtose, ekspozicijoms naudoti ne visada tinkamose erdvėse. Štai sienų sankirtoje (kampe) projektuojamas deformuotas video. Kūrinio forma man primena savotišką vaizdų neatitikimą. Šis neatitikimas kažkuo yra panašus į trimačio vaizdo projekcijai žiūrėti skirtus akinius, be kurių (o gal būt ir su kuriais) žiūrėjimas tampa susierzinimą keliančiu aktu. Tokiu būdu sukuriama pasakos užuomazga, o ekrane pats pasakiškas pasakojimas pradeda veikti kaip neišsipildęs ir pažadėtas naratyvas. Pasakos pažadas neišsipildo tik dėl to jog pasaka neturi pabaigos (Lolita Narkevičiūtė, A’matai pasaką?(videoprojekcija), 2012 m.). Pastebėtina, kad kūrinio erdvė, kuri įsiterpia čia ir dabar, yra suvokiama kaip nuotykis verčiantis per ženklus permąstyti išgyventą pasakojimą arba per ženklus patirti naują gyvenamąją erdvę, nežinia ar tikrai pažįstamą aplinką ir naują savo kūną (Mindaugas Jonikas, Mutatio (fotomontažas), 2012 m.).

Tikėtina, kad praeitis žadina ir kitokius pojūčius. Pavyzdžiui koridoriuje kaip kliūtis nuo lubų kabo uostymui ir kvapų atpažinimui skirti buteliukai. Čia atpažintas kvapas gali būti ne visiškai tikslus ir aiškus. Paklaida iškelia atminties nevienodumą arba nevienodą atsiminimą lyg sufantazuotą pasakojimą. Šiuo atveju pastebėtina, kad prisiminimų ilgalaikiškumas pačiai atminčiai galioja tik bendriniais bruožais. Prisiminti apie save ir kitą galima dėl vienokių ar kitokių detalių (šiuo atveju kvapo). Per kvapą autorė siekia sužadinti parodos lankytojų emocijas. Ši instaliacija yra interaktyvi nes ji reikalauja lankytoją liesti kūrinį ir tokiu būdu patį kūrinį užbaigti (Dalia Raicevičiūtė, Atgal į vakar (kvapai, stikliniai buteliukai, virvės, lenta ir kreida), 2012 m.). Šis kūrinys įrodo, kad visos parodos erdvė tampa naviguojama kaip kažkokia iliuzija, kaip kažkoks sapnas. Gal čia ir slypi parodos pasakiškumas? Koridorių sienose netikėtai išnyrančios projekcijos, arba laiptinėje iš juodos dėžės sklindantis prašymas išlaisvinti (Indrė Bulzgytė ir Jūratė Juodytė Nematomas (dėžėje instaliuotas garsas), 2012) leidžia kūrybiškai permąstyti realios ir iliuzinės (virtualios) erdvės santykį.

Bene košmariška visos ekspozicijos pabaiga galima laikyti rūsio koridoriaus gale eksponuojamą pripūstų balionų puokštę ant kurios projektoriaus pagalba yra eksponuojami įvairių žmonių veidai (Giedrė Petrošiūtė, Vizija(balionai ir vaizdo projekcija), 2012 m.). Iš pirmo žvilgsnio čia balionai veikia kaip vaikystės ženklas, o veidai kaip praeities (kurios jau nebėra ir nebegali būti) šmėklos. Būtent  šioje instaliacijoje yra išreiškiamas santykis su šmėklomis. Šis santykis nulemia mano mintį, kad šiuolaikinių medijų pagalba sukurta paroda veikia kaip vaiduokliškas pasakojimas apie praeitį ir praeities susigrąžinimo geismą lyg nenumaldomą norą pasinerti į spiritizmo seansą. Kūrinyje atsiveria kažkoks keistas, beveik trauminį būvį išreiškiantis medijų žaismas. Čia kaip pačiose baisiausiose pasakose kažkoks nežinomasispasakotojas X vienu metu ir įtraukia ir atbaido (tarsi skaldo / defragmentuoja tą kuris žiūri ir – tą į kurį yra žiūrima…). Argi ne tokia yra ekrano galia, kuri veikia kaip netikėtas pastebėjimas arba kaip netikėtas nutikimas įsirėžiantis žmogaus kasdienėje erdvėje ir laike?

Ekrano ir fotografinio atvaizdo galios netrūko ir vėliau, 2012 m.  vasario 3 d. 16 val. Šiaulių miesto dailės galerijoje (Vilniaus gatvė 245, Šiauliai) Reginos Šulskytės kuruotoje akademinėje studentų kūrybos paroda Dėmės. Nors su šia paroda ir jos kūriniais esu susipažinęs mažiau, tačiau drįstu pastebėti, jog pati idėja man atrodo labai įdomi. Toliau šiame tekste skirsiu dėmesį ne konkrečių, ekspoziciją sudarančių kūrinių analizei, bet pačios idėjos, visoje parodoje plytinčios filosofinės problemos kūrybiniam apmąstymui. Turiu pastebėti, kad miesto dailės galerijoje instaliuota erdvė gal būt mažiau eksperimentinė nei pirmosios parodos. Pirmosios parodos atžvilgiu ekspermentiškumo teikia pats pastatas, kuris nėra skirtas meno kūrinių ekspozicijoms rengti. Antrosios parodos eksperimentiškumą lemia ne erdvės sukeistinimas, bet erdvės papildymas keistais, naujais ir specialiai sukurtais meno kūriniais. Verta pastebėti, kad erdvės (su)keistinimas ir erdvės prisodrinimas netikėtais kūriniais yra susijęs su šiuolaikine medijų meno kūrybine praktika. Čia, nebūtinai akivaizdžiai, bet beveik kiekviename kūrybiniame savo – menininko žingsnyje yra postuluojama eksperimento paieška ir eksperimento išplėtimas. Tikėtina, kad postuluojamasis gal būt nevisada išreiškia naują turinį. Neretai pats turinys atsiveria kaip seno skambesys naujoje formoje. Turinio ir išraiškos santykis yra susijęs ne su akademinės parodos (kaip tradicijų puoselėtojos) diskursu, o greičiau su naujųjų medijų progreso ir kultūros raidos nevientisumo.

Kūrinių gebėjimas sužadinti vaizduotę šioje parodoje turi būti siejamas su pačios dėmės kaip reiškinio samprata ir analize. Privačiame pokalbyje parodos kuratorė pastebėjo, kad pirmiausia dėmės samprata siejama su socialinių kontekstų įvairove, kuri savo reikšme ne retai jungiasi su tokių žodžių reikšmėmis kaip sutepta, suteršta vieta, nuodėmė ir pan. Taigi dėmė šioje parodoje veikia kaip medijų pagalba pasiekiamas tam tikras tikrovės matymo ir apmąstymo būdas. Čia kuriamas ir pristatomas aktualus audiovizualinių nuorodų arba meninių kritikavimų į save ir savo aplinką arsenalas.

Verta pastebėti, kad šios parodos socialinis gesta išryškėja kaip teigiamas bruožas. Aš dažnai esu linkęs manyti, o taip pat ir savo tekstuose apie meną ne kartą esu teigęs, kad meno kūrybos ateitis turi būti prognozuojama ir siejama su meno galimybėmis kritiškai atspindėti socialinį žmonių pasaulį. Koks bebūtų kūrinys – ar sutvertas iš netradicinių priemonių, ar suformuotas justi taktiliškai, ar kūrybiškai verčiantis pasikeisti aplinkos vaizdui ir formai, visada jo (meno kūrinio) vertė yra svarbi tik tuo atveju kai filosofinė problematika kiek įmanoma glaudžiau siejasi su socialine tikrove. Mano galva, menininkų naudojančių šiuolaikines medijas kaip raiškos priemones ateitis yra nulemta pačių medijų santykio ir jų, gal būt ateityje, ištobulinto gebėjimo būti socialinės tikrovės neatsiejama bei dominuojančia savastimi.

Pastebėtina, kad socialinės temos nėra lengvai perprantamos arba suformuojamos. Tikriausiai dėl šios priežasties esu ir anksčiau pastebėjęs, kad studentai savo kūryboje vengia socialinio diskurso kritinių refleksijų. Tačiau nepaisant siekio išvengti socialinė erdvė pati erdvė apie savo egzistavimą anksčiau arba vėliau, bet visada sugeba pareikšti. Šiuo atveju abejoms kuratorėms esu labai dėkingas už siekį parodoms suteikti socialinį atspalvį. Taip pat džiugu, kad tiek pirmosios ir antrosios parodos kūrinių kolekcijos savo kokybe nenusileidžia šiuolaikinio meno kūrybos eksponatams regimiems elitinio meno reprezentavimui skirtose erdvėse, o savo socialumu net kai kuriais atvejais gali šiek tiek ir konkuruoti arba pralenkti… Abi parodos patvirtina mano mintį, kad šiuolaikinį meno mokymąsi verta suvokti ir plėtoti kaip tam tikrą interaktyvią veiklą bei išreikšti tam tikrą tamprų santykį su realia ne tik savo, bet ir globalia kultūrine aplinka.

Verta dar kartą grįžti prie pirmosios parodos aptarimo ir glaustai pristatyti akademinių parodų atsiradimo priežastis bei ilgametę evoliuciją. Taigi, kaip jau minėjai parodą Mano pasaka kuravo dėstytoja ir medijų menininkė Aritonė Plungienė. Ši pavardė Šiaulių mieste yra vis dar žinoma, nes ne tik dėstė (dėsto) studentams, bet ir buvo Naujųjų medijų mokyklos įkurtos (metai kada įkurta mokykla įrašyti) Šiaulių Dainų vidurinėje mokykloje (Dainų g. 45, Šiauliai) iniciatorė ir pagrindinė vadovė.  Kiek atmenu A. Plungienė ne tik dalyvaudavo įvairių meninių disciplinų dėstymo veikloje, bet ir šalia studentų kūrybos pristatymų inicijuodavo ir moksleivių, kuriančių medijų menus, kūrinių eksponavimą. Pavyzdžiui 2008 m. 04 24 – 05 04 Šiaulių miesto dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) tarptautinio medijų meno festivalio Enter 7 beveik visą ekspozicijos dalį sudarė Šiaulių universiteto Menų fakulteto Audiovizualinio meno katedros ir Norwich’o universiteto Menų ir dizaino koledžo studentų ir dėstytojų kūrybos paroda (renginį kuravo Regina Šulskytė, Aritonė ir Rimantas Plungės, Remigijus Venckus). Šioje parodoje buvo surengta ir dalis įdomios meno ekspozicijos iš A. Plungienės mokinių kūrybos (daugiaekranė instaliacija pasakojanti vieną, per skirtingus ekranus besiplėtojančią, istoriją).

Vėliau,  2010 02 04, 18 val.,  (pakartotinai vasario  5, 8, 9, 10 dienomis 18 val.) Dainų vidurinės mokyklos langai virto vaizdo instaliacija. Videoprojekcijų pagalba mokyklos skirtinguose languose mirksėjo didžiulės akys. Videoinstaliacija tai jaunųjų kūrėjų meninių išraiškos priemonių ieškojimo pasekmė. Kaip teigia A. Plungienė – instaliacija taI atkaklus kuriančių asmenybių bandymas šiuolaikinėmis medijų priemonėmis “pramušti” šiuolaikines betoninių džiunglių sienas <…> Pastatų sienos plokštumos, langai, stiklai, funkcionalistinės architektūros plotai, stebinantys savo neliesto paviršiaus primityvumu atgyja ir pasiduoda judraus vaizdo žaismui.

Tęsiant pasakojimą apie personalijas verta paminėti, kad studentų ir dėstytojų kūrybos viešojo demonstravimo aktas pradėtas jau senokai, dar R. Plungei vadovaujant Audiovizualinio meno katedrai. Būtent R. Plungės dėka buvo užmegzti ir palaikomi santykiai su Norwich’o universitetu bei jo atstovu Shaun’u Camp’u (šiuo metu tokio tampraus ryšio jau nebėra). Kiekvienais metais buvo surengiama po vieną tarptautinę studentų ir dėstytojų parodą  Norwich’o mieste ir po vieną Šiaulių mieste. Turiu pastebėti, kad šių parodų pradžia buvo sunki ir nelengva. Pakaitomis vykdavome į Norwichą kartu su studentų grupelėmis kuruoti parodas. Šias parodas kartu su britais kuravo Regina Šulskytė, R. Plungė, Remigijus Venckus (iš dalies prisidėjo ir Vytautas Žalys). Tuo metu atrodžiusi keista mūsų veikla vėliau susilaukė ne mažai dėmesio. Kas metai su britais buvo rengiamos parodos ir Šiaulių miesto dailės galerijoje ir dar tuo metu veikusioje Šiaulių universiteto dailės galerijoje.

Katedros puoselėjamu medijų meno reprezentavimu susidomėjo ir Tarptautinis audiovizualinės poezijos festivalis TARP. Šis vienintelis tokio tipo festivalis Lietuvoje kiekvienais metais mane kvietė sudaryti ir rengti studentų bei dėstytojų videofilmų peržiūras tarptautiniuose festivalio pasirodymuose. O kur dar studentų filmų peržiūros inicijuotos tarptautinių konferencijų metu, Lietuvos kinematografininkų sąjungos kino vakaruose. Videofilmų parengtą kolekciją esu pateikęs ir Lietuvos nacionalinės dailės galerijos Šiuolaikinės dailės informacijos centro archyvui, kur kiekvienas besidomintis gali šiuos kūrinius pamatyti net ir šiuo metu.

Turiu pastebėti, kad šiuo metu mano, A. Plungienės ir Rimanto Plungės veikla yra sėkmingai plėtojama nebe Šiaulių, bet Vytauto Didžiojo universitete. 2011 m. studentų ir dėstytojų kūrybos pagrindu Kaune buvo rengiamos tarptautinės, akademinės media meno parodos bei videofilmų seansai Vilniuje (dalyviai iš Estijos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Korėjos). Į šias veiklas puikiai įsijungia ir moksleivių kūryba, kuri ir toliau sėkmingai yra inicijuoja A. Plungienės.

Reikia pastebėti, kad šiuo metu Šiaulių universitete gal kiek ir per vėlai susivokta, jog bendros dėstytojų ir studentų parodos yra svarbus ne tik renginys studentų kūrybinėms jėgoms išbandyti, bet ir tokiu būdu yra atliekamas puikus savo meno ir mokslo institucijos reprezentavimo gestas. Šiandien ir kitų universiteto katedrų, bei kitų meno / mokslo institucijų studentų ir dėstytojų kūryba yra vis aktyviau eksponuojama viešojoje erdvėje. Tačiau vis dėl to kyla apmaudas, kad šis eksponavimas nėra drąsus, bei greičiausiai primenantis pirmuosius žingsnelius. Ši veikla nėra normaliai skatinama ir finansuojama.

Taip pat turiu pastebėti, kad kūrėjų iškilimas viešojoje erdvėje yra pakankamai svarbus ir tikriausiai pavojingas kitiems, užsistovėjusio vandens tėkmę propaguojantiems, asmenims. Gal dėl konkurencinio pavydo (labai keisto tačiau tvyrančio toje pačioje institucijoje) į parodos pristatymą neatėjo nė vienas, kitoje katedroje dirbantis, kolega. Nė vienas universiteto dekanas ir nė vienas rektorato atstovas net atsitiktinai nesugebėjo užklysti. Ši situacija verčia mane užduoti klausimą – gal Menų fakultetas ir jo renginiai nėra svarbūs universitetui, o viso universiteto galvoms savosios įstaigos graži reprezentacija nėra aktuali? Noriu pastebėti, kad ir ankstesnėse audiovizualinio meno katedros dėstytojų ir studentų kūrybos parodose Didžiųjų universiteto galvų apsilankant (išskyrus studijų prorektorių Juozą Pabrėžą) nesu pastebėjęs (nei parodas kuruojant R. Šulskytei, nei Arūnui Uogintui)?

Nors šį savo straipsnį baigiu ne pačia linksmesne gaidele, tačiau noriu pasakyti, jog būtent tokį straipsnį mane paskatino rašyti dabartinė prasta Aukštojo mokslo situacija, kur universitete dirbantis mokslininkas ir menininkas tampa mokytoju besivaikančiu dėl neaiškiai visoje sistemoje veikiančių krepšelių… Kuo tampa universiteto meno ir mokslo darbuotojai? Gal kaip kažkada, dar būdamas Menų fakulteto dekanu, yra pastebėjęs  Vytautas Žalys, dėstytojai tampa paslaugos tiekėjais? Nors tuo metu jokiu negatyvumu net iš tolo neatsidavė V. Žalio pastaba, tačiau noriu užduoti dar vieną klausimą – kuo skiriasi universitete dirbantis menininkas ir mokslininkas nuo padavėjo aptarnaujančio klientus (gal būt alkoholikus) kiaurą parą dirbančiame bare? Noriu pasakyti, jog universitetus reprezentuojantys meno kūrybos renginiai prasideda ir baigiasi dėstytojų iniciatyva. Kadangi tikėtina, jog ne visos iniciatyvos yra pastebimo institucijos vadovų (arba pastebimos iškreiptai), dėl to ir studentams atrodo, kad jie kažką daro pirmieji. Jiems atrodo, kad jie pirmieji aria dirvą kemsynuose. Deja taip nėra. Dirva nuolat purenama apie meno kūrybos ir jos reprezentavimo  strategijas galvojančių dėstytojų / mokslininkų / menininkų.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2013-02-20). Pasakiškos dėmės: apie universitetines medijų meno parodas ir jų užkulisius. Kultūrpolis. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/2012-metai/Vasaris/Kita/PASAKISKOS-DEMES-APIE-UNIVERSITETINES-MEDIJU-MENO-PARODAS-IR-JU-UZKULISIUS/(searchTerm)/remigijus%20venckus (žiūrėta 2017-07-20).

Originalo kopija

PDF – 2013-02-20 Pasakiškos dėmės- apie universitetines medijų meno parodas ir jų užkulisius

Rekomenduojame skaityti